Istorijos

Paulius

Mano liga prasidėjo netikėtai, kaip turbūt ir visiems sergantiems UŽL. Iš pradžių gydžiausi atsiradusius hemorojaus mazgelius. Buvo pasirinktas ligavimo (perrišimo) būdas. Tačiau po procedūrų vis pasirodantis kraujas tuštinantis neišnyko, tad buvo paskirta kolonoskopija. Per apžiūrą buvo iškviestas greta budėjęs profesorius Gediminas Kiudelis ir jis akimirksniu diagnozavo opinį kolitą. Nustatęs šią ligą pakonsultavo apie tolimesnį gydymą ir davė Krono ir Opinio kolito ligų draugijos lankstinuką. Labai rekomendavo susisiekti su draugija ir dėl to esu jam dėkingas.

Ligos pradžia nebuvo lengva, nes vartojant mesalaziną būklė ne tik negerėjo, bet dar blogėjo. Galiausiai buvo nustatytas retai pasitaikantis mesalazino netoleravimas. Pragulėjus ligininėje, netekus apie septintadalio svorio ir ženkliai nukritus hemoglobinui buvo dvi opcijos: arba bandyti laimę gydantis azatioprinu (Imuranu), arba tikėtis, kad bus padaryta išimtis ir paskirta tuo meta brangi ir retai paskiriama biologinė terapija. Visa laimė, kad kraujo ir uždegimo rodikliai stabilizavosi, todėl pradėjau gydymą azatioprinu.

Būklė vis gerėjo, todėl ir likau toliau gydytis azatioprinu. Praėjus trejetui metų ir planuojant šeimą buvo nerimo ar tęsti gydymą su šiuo vaistu, nes yra duomenų, kad vyrų reprodukcinės sveikatos Imuranas nepagerina. Visgi prof. G.Kiudelis nuramino, kad apsigimimų rizika minimali, o problemų gali kilti nebent dėl pastojimo.

Laimė, visas nerimas buvo išsklaidytas, kai su žmona susilaukėme dviejų nuostabių vaikų.

Šiuo metu jau dešimt metų vartoju azatiopriną ir gyvenu visavertį gyvenimą. Dirbu ofisinį darbą, o gyvenimo ritmą labiau reguliuoja maži vaikai nei liga, tačiau jau ir su jais pradedame aktyviau gyventi, daugiau keliauti.

Labai džiaugiuosi, kad žmona, draugai ir artimieji labai supratingai žiūri į mano ligą ir leidžia pailsėti, kai organizmas to reikalauja. Artimiausiems žmonėms paūmėjimo metu tikrai kyla daug klausimų ir jie patys nejaukiai jaučiasi nežinodami kaip kai kuriose situacijose pasielgti. Dėl to labai svarbu būti atviriems, nuoširdžiai pasakyti ko tikiesi iš artimųjų kai ateina sunkus periodas, iš anksto įspėti dėl didesnio dirglumo ar prastesnės nuotaikos. Kai šeimoje yra tarpusavio supratimas, tai ir paūmėjimo periodai lengviau atsitraukia.

Man pasisekė, kad ligą diagnozavęs gydytojas iškart nukreipė į Krono ir opinio kolito draugiją, nes, susitikus su nariais, sužinojus jų istorijas, pamačius kaip jie jau daug metų gyvena visavertį gyvenimą, atėjo nusiraminimas ir susitaikymas su liga. Supratus, jog nesi vienas ir turi su kuo pakalbėti, ko paklausti tikrai pagelbėjo ligos pradžioje.

Bėgant metams susikuri sau tinkamą rutiną, prisijaukini savo ligą. Man labiausiai tam padeda darbo ir poilsio režimo derinimas. Rimtas iššūkis savo ruožtu yra streso suvaldymas, nes jis – didžiausas ligos paūmėjimo katalizatorius. Mano atveju, jis labiau išprovokuoja paūmėjimą nei netinkamas maistas.

Siekdamas kuo ilgiau išbūti remisijoje, kiekvieną žiemą vartoju D vitamino papildus. Bent kartą per metus darausi kraujo tyrimą. Stengiuosi kuo daugiau laiko rasti savo hobiams, artimiesiems, draugams ir veikloms, kurios tiesiog atpalaiduoja ir nuramina kūną bei mintis. Svarbiausia tiesiog įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus. Jei ima miegas, vadinasi nereikia šiuo metu naktinėti. Jei jaučiasi fizinis nuovargis, tuomet gal verta krūvius riboti, arba jei įmanoma atidėti.

Paūmėjimo metu reikia pripažinti sau be jokios savigraužos, kad kartais esi pažeidžiamas ir suprasti, kad tai laikina, o ateityje bus geriau