Istorijos

Margarita

Sveiki, jau rašiau, kad man draugijos puslapis padėjo sunkiausiu momentu, todėl jaučiuosi skolinga…

Susirgau opiniu kolitu vėlai. Man buvo gal 55 metai. Žinau, kad tai daugiau jaunų žmonių liga, todėl beliko džiaugtis, kad „širdy dar ne ruduo“ :). Gal porą metų vaikščiojau kaip „dujų fabrikas“ ir „trąšų gamykla“. Viduriavau su krauju, putė pilvą, visiškai negalėdavau susilaikyti užėjus norui tuštintis. Ir kuo toliau – tuo blogiau. Tuo metu patyriau daug stresinių situacijų (teismai dėl tariamai neteisėtų statybų Neringoje, parsivežėme vyro mamą, kuriai reikėjo slaugos ir priežiūros). Nieko nebegalėjau valgyti, viskas buvo neskanu, viskas skatino dujų gamybą, tuštinausi kokių 15–20 kartų per parą. Pradėjo kristi svoris (numečiau per metus 22 kg). Šeimos gydytoja siūlė įvairių liaudiškų priemonių, kurios padėdavo tik laikinai (kraujažolių sulčių klizmutė, bergenijos arbata ir t.t.). Kai rudenį grybaudama pajaučiau, kad atsitūpus sunku atsistoti, supratau, kad reikia kažką daryti.

Kreipiausi į ligoninę, man atliko kolonoskopiją ir diagnozavo opinį kolitą. Su diagnoze ir vaistų receptu atsisveikino, rekomendavo dėl tolesnio gydymo kreiptis į šeimos gydytoją. Bandžiau prašytis pas tyrimą atlikusį gydytoją, bet jis kategoriškai atsisakė, pasakė, kad jo darbas baigtas. Šeimos gydytoja supanikavo, siuntė pas specialistą, bet niekur manes nepriėmė. Kol pagaliau man pasisekė – maloniai priėmė vienas gastroenterologas, kuriam aš esu dėkinga už galimybę gyventi.

Gydymas buvo labai ilgas, kartais beviltiškas, tęsėsi apie 4 metus. Išbandyti visi įmanomi preparatai, bet situacija negerėjo. Kai kraujo rodikliai pasiekė kritinę ribą, tas pats gydytojas išsiuntė mane į Kauno klinikas. Gydytojai suteikė vilties – pagulėjus ligoninėje porą savaičių, skyrė biologinės terapijos kursą. 4 metus važinėdavau į Kauną susilašinti vaistų kas 8 savaites. Ir dabar galiu tik džiaugtis remisijos periodu. Jau metai kaip nebegaunu biologinės terapijos, geriu imunosupresantus ir mesalaziną, nebevalgau produktų, turinčių glitimo ir jaučiuosi puikiai. Tikiuosi liga ramiai snuduriuos dar bent keletą metų….

Net sirgdama nebuvau nustojusi keliauti, vaikščioti, dirbti, aktyviai gyventi. Tiesiog prisitaikai. Visada matau, kur yra WC, esi pasiruošęs įvairiausiems „nemalonumamas”, o svarbiausia – pasitiki savo gydytoju. Tik reikia jį surasti :).