Monika
Monika keliavo tolimoje Naujojoje Zelandijoje ir pasidalino savo patirtimi, dalyvaujant tos šalies UŽL asociacijos organizuojamoje stovykloje vaikams. Siūlome trumpą klausimų – atsakymų pasakojimą ir gyvą įrodymą, kad UŽL – ne kliūtis keliauti!
Naujosios Zelandijos Krono ir opinio kolito asociacijos vaikų stovykla Camp Purple Live
Projekto esmė:
Kam tai skirta ir ko norima pasiekti – Tai nemokama stovykla vaikams nuo 9 iki 17 metų, kurie serga krono ir opinio kolito ligomis. Vaikai sergantys šiomis ligomis patiria daug sunkumų – tai juk reiškia praliestas dienas ne mokykloje, hospitalizacijas ir dažnai socialinę izoliaciją. Šios stovyklos esmė suteikti vaikams galimybę džiaugtis vaikyste, be jokių apribojimų ar gėdos džiaugtis stovyklos malonumais bei susipažinti su bendraamžiais patiriančiais tokius pat sunkumus. Taip pat visi savanoriai yra sergantys šiomis ligomis, tai padeda vaikams pamatyti ir daug vyresnių žmonių patiriančių tą patį.
Kas organizuoja – tai yra ne tarptautinis projektas, rengiamas Naujosios Zelandijos Krono ir opinio kolito asociacijos.
Ištakos: gastroenterologas Richard Stein emigravęs iš JAV prisijungė prie NZ asociacijos norėdamas įkurti vaikams stovyklą, nes tai puikiai veikė JAV, tai buvo jo tikslas. Pasryžęs tai padaryti jis metė visas savo pajėgas ieškant remėjų bei būrė asociaciją tikėti šia idėja.
Kaip viskas vyksta: stovyklos planavimas prasideda iškarto pasibaigus praėjusiai stovyklai.
Yra derinamos stovyklos patalpos (yra surastos 3 patalpos skirtos stovyklai, prie trijų didžiųjų miestų Auklando, Velingtono ir Kristčurčo) bei renkamos lėšos kitai stovyklai. Didžiausi remėjai visuomet atvyksta į stovyklą pasižiūrėti, kaip stovla vyksrta ir pasiklausinėti vaikų patirčių.
Taip pat ieškoma gastroentorologų, UŽL seselių, dietologų bei savanorių, kurie nori prisidėti ir savanoriauti stovykloje.
Artėjant stovyklai, savanoriaujančios dietologės susisiekia su visais vaikais, savanoriais ir organizatoriais bei išsiunčia jiems apklausa apie jų dietas, taip yra sudaromas valgiaraštis, kuris yra pritaikytas visiems stovykloje dalyvaujantiems žmoniems.
Finansavimas viena svarbiausių dalių norint įgyvendinti projektą: daugiausiai gaunama finansavimo iš freemansons ir farmacijos kompanijų, taip pat didelė dalis finansavimo yra surenkama asociacijos narių lėšų rinkimais.
Šiam projektui įvykti ir tuo pat metu neužmiršti ir kitų asociacijos reikalų yra pasamdytas vienas žmogus, kuris atsakingas už asociacijos koordinavimą. Visos išlaidos samdytam žmogui taip pat yra iš suaukotų pinigų. Visi kiti žmonės tai savanoriškai savo laiką prisidedantys prie asociacijos.
Kaip minėjau stovykla yra nemoka visiems, tiek savanoriams tiek vaikams, jų net kelionės yra apmokamos.
Stoyklos metu visuomet yra budintys daktarai ir seselės, vaikai ir savanoriai visuomet jaučiasi saugiai. Pirmąją dieną vaikai susitinka su daktarais bei sužino jų vartojamų vaistų laiką, pasiima juos ir visuomet primena vaikams ateiti ir suvartoti juos, jei vaikai pamiršta, o tai būna labai dažnai, daktarai primena vaikams tai padaryti.
Šiais metais stovyklauti galėjo virš 100 vaikų (kiekvienais metais stovyklautojų skaičius augo nuo pirmosios stovyklos, kurioje buvo 40 vaikų, iki šių metų, kuomet buvo pasiektas vaikų limitas vienai stovyklai). Vaikai buvo išskirstyti į 6 grupes, pagal jų amžių. Kiekviena grupė turėjo nuo 15 iki 20 vaikų ir už kiekvieną grupę buvo atsakingi 3 savanoriai (taip pat sergantys šiomis ligomis).
Stovykloje kiekviena diena buvo suorganizuota, kiekvieną dieną buvo daug įvairiausių pramogų, kurios skatino vaikus susibendrauti, išeiti iš savo komforto zmonos, pažinti, kitus vaikus, atsiverti, pabandyti įveikti fizinius sunkumus, patikėti savo jėgomis.
Kiekvieną vakarą savanoriai turėjo dienos peržvalga bei pasiruošimą, kitai dienai.
Kaip aš sužinojau apie galimybę savanoriauti šioje stovykloje
Keliaujant ir dirbant Naujojoje Zelandijoje, man prasidėjo uždegimas, nežinant, ką turėčiau daryti parašiau žinutę facebooke Naujosios Zelandijos Krono ir opinio kolito asociacijai. Man atrašė daktaras, kuris padėjo sukontroliuoti uždegimą bei užsiminė apie stovyklą ir pasiūlė aplikuoti į savanorės poziciją.
Kodėl nusprendžiau dalyvauti šioje stovykloje
Pirma, ėjau vedama smalsumo sužinoti, kaip gi asociacija veikia. Taip pat norėjau susipažinti su NZ sergančiais žmoniemis, pasikalbėti kaip jie patiria šią ligą, kaip jie jaučiasi, kaip gyvena.
Ką dariau stovykloje
Aš buvau floater volunteer plūduriuojanti savanorė – padėdavau, kur reikdavo. Dažniausiai su papildomom užduotim (lipimas į medžius, gaga kamuolys, vaikų subūrimais)
Įspūdžiai iš projekto:
Super šilti ir pagelbėjantys žmonės;
NZ vaikai ir suaugę žmonės labai mėgsta ekstremalias pramogas ir užsiėmimus;
Ką man davė savanorystė šioje stovykloje:
Galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie serga ta pačia liga, pasikalbėti su jais;
Pasikalbėti su daktarais apie ligą, pasiklausti klausimų apie ligą, kurie man rūpi;
Pasikalbėti su dietologais, apie man tinkamesnes dietas;
Prisidėti prie Lietuvos kultūros ir garso skleidimo;
Prisidėti prie vaikų neformalaus švietimo;
Ar verta Lietuvoje daryti kažką panašaus
Taip, tikrai manau, jog Lietuvoje netrūksta vaikų, jaunimo, kurie serga šiomis ligomis ir jaučiasi izoliuoti ir vieniši. Manau suteikdami jiems galimybę susitikti su žmonėmis, kurie patiria tą patį, padėtume jiems pajausti bendruomenę…
Ar Lietuvoje UŽL sergantys žmonės gali keliauti?
Mano nuomone tikrai TAIP, tačiau manau tai priklauso nuo turimo gastroenterologo, kelionės trukmės ir šalies, kur keliauja. Daktaras turi suprasti ir išrašyti vaistų kelionės trukmei ir netgi daugiau, taip pat išrašyti vaistų esant paūmėjimui, kad galėtų jį suvaldyti.
Taip pat norint keliauti ilgesniam laikui būtina išsiverti vaistų receptus, bei patarčiau turėti išverstą ligos istorija.
Žinoti, kiek vaistų gali įsivežti į šalį.
Patarčiau susirasti tos šalies UŽL asociaciją.
Taip pat yra platforma IBD passport, kuri padeda UŽL ligomis sergantiems keliauti.
Atgal į įstorijų sąrašą